Pripažinkime akivaizdybę: džiazas negali būti apolitiškas. Mėrso (Moers) džiazo festivalis (Vokietija), įvykęs gegužės 17–20 dienomis, jau penkiasdešimt trejus metus ne tik nesipriešina savo dalyvių polinkiui keisti pasaulį, o priešingai – atveria aikštelę diskusijoms, kuria areną susitikimams, provokuoja mąstyti apie dabartį ir istoriją, meno poveikį ir paskirtį, kviečia patirti bendrystę ir nenurimti siekiant tiesos. Šiais metais festivalio idėja vizualizavosi grafinių novelių, animacijos ir kompiuterinių žaidimų inspiruotu pavidalu: nepaprastų galių turintys muzikantai pavaizduoti tarsi superherojai, o jų piktųjų priešininkų gaują sudaro tuo pačiu stiliumi pieštos politikų, atsakingų dėl smurto, nelygybės ir kitokio kenkimo pasaulio visuomenėms, karikatūros. Neįtikėtina, bet vladimiro putino figūra blogio visatoje nenusipelnė itin pastebimos pozicijos ir atsidūrė vos 64-ame bukleto puslapyje kaip marionetininkas Gargamelis, bandantis skriausti kaimynines valstybes ir sukelti branduolinį karą, nukaunamas narsiųjų smurfų.
Rinkdami medžiagą festivalį lydinčiam leidiniui, rengėjai suskaičiavo pasaulyje 25 aštrias, brutalias krizes, kurių net neketino reitinguoti. Nors kiekvieną koncertą lydintis aprašas ragina įsivaizduoti tam tikrą sukonkretintą kovos sceną, naivi bei tiesmuka šviesos ir tamsos akistata tėra supaprastinta schema, už kurios atsiveria Hannso Dieterio Hüscho idėjų laukas. Hüschas buvo vokiečių rašytojas, satyrikas, tikėjęs dialogo ir taikių sprendimų galimybe. Jo mintys pasirodė esančios nepaprastai aktualios šiais aštrių įtampų laikais, tad savo miesto herojaus 99 metų sukaktį Mėrso džiazo festivalis pažymėjo programą palydėdamas jo žodžių kontrapunktais: greta protingų ir šmaikščių referencijų buklete jo tekstai, skaitomi vaikų balsais, tapo festivalio koncertus jungiančio-perskiriančio garso takelio medžiaga.
Kiekviena drąsa turi ribas. Pilietinį aktyvumą puoselėjantis festivalis savo programa ir pareiškimais apėjo aštrius Ukrainos ir Izraelio situacijų kampus plačiu lanku. (Suvokdami, kad šios temos iškils, organizatoriai iš anksto įspėjo muzikantus ir diskusijų dalyvius, kad šie privalo gerbti Vokietijos įstatymus ir savo empatiją nukentėjusiems reikšti be nelegalių, pripažintų Vokietijoje neapykantą kurstančiais ar juo labiau antisemitinių šūkių bei apdairiai vartoti sąvoką „genocidas“, kuri vokiečių visuomenei ir daugybei festivalio svečių iš užsienio žinoma pernelyg gerai.) Tačiau galbūt problemą geriausia nagrinėti ne pasinėrus į ją visa galva, o iš tam tikro atstumo ir pasirinkus neutralesnes analogijas?
Vienas iš festivalio teminių akcentų – trijų milijonų gyventojų šalis, buvusi okupuota, patyrusi masines vietinių gyventojų deportacijas, žudynes, persekiojimus, vietos kultūros menkinimą ir naikinimą, tebeatsigaunanti po istorinės traumos ir turinti ką pateikti pasauliui. Ta šalis yra Namibija. Sakykime, išoriškai galime tai laikyti smalsavimo, siekio pažinti pasaulį, išskirti Afrikos žemyno pavienių šalių tapatybes apsireiškimu. Bet kartu tai kilni pastanga jautriai, pagarbiai pristatyti, pripažinti kultūrą, prisiimant atsakomybę už prieš 120 metų vykdytą kolonizavimą, kurio pasekmių nebeįmanoma apgręžti: hererų ir namų tautos beveik visiškai išnaikintos. Taigi, kai į sceną įžengia grakštus kamerinis ansamblis, diriguojamas Eslono Hindundu (jis yra iškilus tenoras, dirigentas ir pirmosios Namibijoje operos autorius), ir paskleidžia labai elitiškai, vakarietiškai skambančią, suprantamą muziką, greta gėrėjimosi paties Hindundu stipriu, švariu ir išraiškingu balsu, jo gebėjimu vienu metu diriguoti, dainuoti ir protarpiais pasitelkti perkusiją, greta solistų žėrėjimo, greta tauraus estetinio patyrimo aplanko keistas nepatogumo jausmas, nes šis gražus skambesys, kuriame akademinė kompozicija įrėmina, sukultūrina autentiško palikimo ritmus ir melodijas, yra pasekmė to skaudaus kolonizacijos likimo!
Efektas dar didesnis, kai į sceną įžengia „Ju/’Hoansi“ – autentiškas išlikusių originalių Namibijos gyventojų folkloro ansamblis, perteikiantis tas Hindundu meistriškai stilizuojamas įtakas visiškai gryna forma. Tai polifoninė, poliderminė muzika, principu ir sąskambiais kiek primenanti mūsų sutartines (bet kitokia melodiniu ir ypač ritminiu turiniu), nepaprastai magiška ir džiuginanti publiką. Kontrastas tarp to liaudiško ir „sukultūrinto“ skambėjimo muzikiniu atžvilgiu labai aštrus, bet tas atstumas ir yra esmingas dirgiklis, kuris privalo jaudinti ir keisti klausytoją. „Ju/’Hoansi“ taip pat pasirodė fantastiško virtuoziško pianisto Nduduzo Makhathini iš Pietų Afrikos koncerte ir su Namibijos profesionalia vokaliste, dainų kūrėja Shishami bei galbūt kituose, mano neaprėptuose, įvykiuose. Kiekviena kombinacija suteikė vis kitokį muzikinį rezultatą ir tą patį veriantį nepatogumą.
Visiškai kitoks santykis atsiveria kito festivalio akcento – Japonijos – pristatyme. Čia nesama jokios egzotikos. Užgniaužusi kvapą publika sugeria Michiyo Yagi ir Hiroko Takahashi koto skambesius, kartais aimanuojančius tarsi elektrinė gitara, kartais gaudžiančius lyg didingi vargonai, ir prapliumpa euforiškais aplodismentais, kai Yagi biso – jautrios, paprastos, iš folkloro dvasios gimusios dainos – paskutinės gaidos šleifui tebetirpstant, tolumoje pasigirsta miesto bažnyčios varpas... Panašus efektas ištinka, kai Yagi susitinka „Enni“ salės scenoje su arfininke Zeena Parkins, kai koto (festivalyje dalyvavo bent trys šio instrumento meistrės) galios siaučia mokyklos kieme surengtose laisvų improvizacijų sesijose, kai „Suzueri“ ir Kashiro Hino išlaiko publiką budrią gerokai po vidurnakčio, Satoko Fujii trio pasažai užplūsta lauko sceną. Japonų džiazo trauka europiečio ausiai yra nenugalima, ir toji linija šių metų Mėrso festivalio programoje buvusi itin sodri, turininga, tad dalis publikos būtent į ją sutelkė savo dėmesį.
Aprėpti viso festivalio fiziškai neįmanoma – koncertai persidengia, vyksta vienu metu ir išsidėsto nuo 11 valandos ryto iki antros nakties, bet rengėjai sąmoningai kuria jį daugiabriaunį ir neaprėpiamą, mat kiekvieno lankytojo kelionė per jį turinti būti individuali. Manosios didieji atradimai – siautulingas, beprotiškas Lizos Kosack, Patricko Breinerio ir Devino Gray’aus trio, kurio ekspresyvi muzikinė raiška tokia pat impozantiška, unikali ir netikėta kaip Lizos kuriamos kaukės savo kolektyvams, ir akistata su Arto Lindsay, kurio prezentaciją globalioje džiazo scenoje ligi šiol pažinau tik per kai kuriuos įrašus, o Mėrse jis atsivėrė minimalistinio formato (duetu su Stefanu Brunneriu), tariamai paprastu, bet išsmaigstytu visokio plauko sonoriniais triukais, magnetiškai žavingu dainų koncertu. Legitimi festivalio kulminacija, ko gero, – „Brözzfrau“, dedikacija Peteriui Brötzmannui, nuaidėjusi kaip pažadas niekada, niekada neišsižadėti maištingos džiazo laisvės.
Laisvės dvasia čia tvyro visur: išsitiesus ant žolės ir klausantis trapaus, kamerinio Alexanderio Hawkinso projekto su styginiais lauko scenoje; ji sklinda su improvizuojančio kartu su muzikantais virėjo valgių kvapais „Enni“ salėje; ji tvyro diskusijose ir laisvų improvizacijų sesijose; ji važinėja „Pianomobiliu“, kuris „įkalina“ tai vieną, tai kitą muzikantą ir vežioja po festivalio zonos apylinkes, dalindamas po trupinėlį festivalio dvasios miestelėnams lauko kavinėse ir miesto parke, pilname laukinių žąsų ir kiškučių. Dūdmaišininkų ansamblis, atliekantis Philipo Glasso muziką, Marteno bangų virtuozė Cécile Lartigau ar pianistas Stefanas Schultze, gebantis groti dviejose vietose vienu metu (kai jis skambina vienur, fortepijonas kitoje lokacijoje skamba taip pat, ir nematomų rankų nuspaudžiami klavišai kuria vaiduoklišką įspūdį, priversdami klausytoją kvestionuoti būtinybę betarpiškai matyti atlikėją), – šis festivalis pilnas nuostabių kūrybinių keistybių ir kartu yra artimas, suprantamas bei žavingas Vilniaus kultūrinėje aplinkoje lavėjusiai ausiai. Čia anksčiau yra dalyvavę Vladimiras Tarasovas, Arkadijus Gotesmanas, Viačeslavo Ganelino trio – ir tai visiškai dėsninga, mat ši dvasia pas mus puoselėjama kitomis formomis, bet esanti labai svarbi ir gyva.
Ar Mėrso džiazo festivalis nugalėjo blogį? Taip, žinoma! Pats tokio reiškinio egzistavimas ir faktas, kad šeimos su vaikais renkasi šiltą pavasario dieną nueiti pasiklausyti avangardinio džiazo (aišku, batutai ir dirbtuvės jaunimui labai skatina tokį pasirinkimą), rodo, jog tai yra sveika ir laisva visuomenė, imli įvairiausios kūrybinės saviraiškos formoms ir nebijanti skaudžios problematikos, apsiimanti daryti tai, kas teisinga, ir iškelti tai, kas svarbu. Ten, kur gali vykti toks „nuraunantis“ festivalis, gėris triumfuoja.
Link: https://www.7md.lt/muzika/2024-05-31/Dziazo-ir-politikos-uztaisas (abgerufen am 23.09.2024 um 11:05)
